Varguoliai, pavidolei ir hipsteriai – akademiškai išnarstyti

A. Užkalnis: „Žmogus nori arba apsnūdimo, arba
stimuliavimo“
Sociali Sociologija, 4 11 2013
Vieną dieną, besilankant vienoje Šiaulių viešojoje
bibliotekoje ir beieškant kažkurio Z. Norkaus ar V.
Leonavičiaus veikalo, Antanui išsprogo akys –
apatinė Sociologijos lentyna buvo prikrauta
Andriaus Užkalnio egzempliorių: solidi krūvelė
„Prijaukintoji Anglija“ bei „Anglija: apie tuos
žmones ir jų šalį“. Bet galbūt kaip tik ši lentyna
labiausiai ir tinka priglausti minėtas knygas? Ar jų
autorius panašus į sociologą? Ar A.Užkalnio
tekstus skaitantis sociologas gali mankštinti savo
sociologinę vaizduotę?
Šiandien specialiai Socialiai Sociologijai Dovydo
Skarolskio interviu su Andrium Užkalniu apie jo
žmonių tipizaciją, valgymo ne namuose kultūrą,
hipsterius, ironiją, Vilnių bei buvimą sociologu.
Dovydas Skarolskis: Andrius Užkalnis savo
tekstuose dažnai mėgsta išskirti žmonių tipus, iš
kurių vienas labiausiai žinomų yra „vargolio“
terminas. Štai, individu galima vadinti teorinį
subjektą, kuris yra visų žmonių pomėgių, bruožų
ir kitokių atributų vidurkis, o kaip teoriškai
galėtume apibūdinti „vargolį“? Ar jam būtina
uždirbti mažai pinigų? Ar ši sąvoka būdinga
kažkurio regiono gyventojams, o gal „vargolių“
galime rasti visame pasaulyje? Ar tai yra būdinga
tik tam tikro amžiaus žmonėms, kažkuriai
kartai?
Andrius Užkalnis: Skirtingai nuo „pavidolio“,
vargolis neturi paradigminės rašysenos, galima
laisvai rašyti ir „varguolis“. Ne, varguoliai yra visi,
kas mano, kad priklauso nuo valdžios, kad jie
nuskriausti, ir kad aplinkui yra daugybė sąmokslų,
vienas kurių – neįmanomumas pakeisti valdžią,
nes „visi vagiai“. Tokių žmonių – iš esmės jie
kamuojami aukos komplekso – yra visur
pasaulyje. Tačiau buvusiose komunizmo šalyse jie
buvo legitimizuoti, ir buvimas auka, nesugebančiu
nieko padaryti, pradėtas laikyti savaimine vertybe.
Čia prisidėjo ir XX a. atsiradusios patarlės kaip
antai „kuklumas žmogų puošia“. Ką? Kažkodėl
neatrodo, kad tai atėjo iš amžių glūdumos. Tai
sufolklorinta naujosios ideologijos vertybė.
D.S.: Įdomu, koks giluminis ryšys egzistuoja tarp
dviejų įvardintų sąvokų. Gal „pavidolei“ atsiranda
iš varguolių ar atvirkščiai? O gal netgi įmanoma
situacija, kai „pavidolei“ kažko pavydi
varguoliams? Ar pavyduoliai ir varguoliai turi
amžinų sąjungininkų ar bendrų priešų Lietuvos
visuomenėje?
A.U.: Pavidolis yra neatsiejamas varguolio
bruožas. Visi varguoliai yra pavyduoliai, bet ne
visi pavyduoliai yra varguoliai, nes pavydas gali
transformuotis į kūrybinę energiją: norėti ir
pačiam būti ten, kur yra pavydimasis subjektas.
Varguolis by definition negali nieko siekti, kitaip
jis nebebus savimi. Ne, nemanau, kad
varguoliams ko nors pavydima. Amžinų priešų ir
sąjungininkų – taip. Priešai – tai tie, kas jiems
turi mokėti už jų pasirinktą gyvenimo stilių
pašalpų ir paramų pavidalu. Sąjungininkai yra
politikai, nes gauna iš varguolių balsus, kurių
negautų iš nieko kito.
D.S.: Tiek daugybę varguolių, tiek marias
pavidolių galime sutikti internete, ypač
FaceBook’e. Jie dažnai susiremia su virtualiais
troliais. Internetinė pseudoenciklopedija Pipedija
teigia, kad esate „vienas iš nuostabiausių trolių
per visus lietuviškus internetus“. Kokia trolio
paskirtis socialiniuose tinkluose – ar galima
trolius laikyti FaceBook sanitarais?
A.U.: Ne, man regis, čia yra pritempta. Apie
trolius gerą straipsnį parašė Dovydas Pancerovas.
Išdėliota ten visa mechanika.
D.S.: Be sportinio trolinimo užsiimate daugybe
kitų internetinių veiklų. „Laukinėse žąsyse“ kartu
su komanda vertinate įvairius Lietuvos
restoranus, kavines ir panašias vietas.
Besilankant įvairiose vietose, turėtų būti lengva
pastebėti visuomenės diferenciaciją ne tik
pajamų, bet ir būdo bei psichologijos lygmenyse.
Ar būtų galima suskirstyti ne namuose
valgančius lietuvius į kelias skirtingas grupes?
A.U.: Manau, kad itin daug tipų nėra. Pats
populiariausias tipas: žmogus, kuriam restoranas
yra prigimčiai priešiškas pinigų leidimas, ir kuris
už savo pinigus nori atrasti kuo daugiau trūkumų.
Tokių gal 60%, jei ne daugiau. Antrasis tipas:
žmogus, buvęs Italijoje/Barselonoje/Amerikoje, ir
visiems aiškinantis, kaip turi būti iš tikrųjų. Tai
pirmojo tipo atmaina. Jis dar dažnai pasakys, kad
čia labai brangu, ir užsienyje viskas pigiau.
Aš manau, kad pats priklausau trečiajam tipui,
kurie sudaro, na, gal 10% visų restoranų
lankytojų: tai yra tie, kas ieško gero, ir nori už
savo pinigus išeiti su gerom emocijom ir patirtimi.
Esminis, baisiausias restoranų ir gėrimų priešas
Lietuvoje yra įsitikinimas, kad namie pigiau. Tas
pats, kalbant apie vynus. 90% turi prisirinkę tų
karingų idiotizmų, kad Gruzijoje/Moldovoje/
Ispanijoje iš apsišikusių ūkininkų po 2 eurus už
litrą yra dieviški vynai, kurie yra „patys
skaniausi“. Su šituo neįmanoma kovoti. Reikia
laukti, kol tie žmonės išeis kitur, kur jiems galbūt
pasiūlys kitų gėrimų padavėjai su sparnais. Tik,
deja, į jų vietą ateis nauji idiotai, ir tai liūdina.
D.S.: Kalbant apie valgymo kultūrą, kokią įtaką
lietuviams padarė internetas? Paauglystėje net
gyvendamas periferiniame miestelyje ir aplinkinių
kompanijoje neturėdamas metalistų draugų,
interneto dėka atradau metalo muziką. Sakoma,
kad vienas lauke ne karys, bet gal vienam
galima būti gurmanu? Kiek šiame procese lemia
aplinka ir kiek savikūra bei siekis kažko
aukščiau kasdienės pilkumos?
A.U.: Man regis, vien internetas iš tamsybės ir
primityvumo neišves. Žmonės pamilsta kitokį
maistą kur nors išvykę (ir duok, Dieve, ne ten, kur
etninėse parduotuvėse galima rasti lietuviškos
duonutės ir sūrelių, kuriuos jie ir ėda, jei tik yra
galimybė). Taip, vienam galima būti gurmanu, bet
su kompanija tai yra žymiai lengviau. Žmogus
nori arba apsnūdimo, arba stimuliavimo.
Neužsičiaupiantys apie geriausius lietuviškus
barštelius ir grybus bei bulbikes yra tie, kas nori
pateisinti savo miegojimą. Jiems nereikia
dirgiklių, jie jų vengia. Jiems nereikia naujų
minčių, nes jie nežinos, ką su jomis daryti.
D.S.: Iš užsienio atkeliavo ne vien tai, ką
mėgstate. Jaunimo atmintyje egzistuoja ryškus
įrašas, kad Užkalnis nemėgsta hipsterių.
Neseniai blog’e „Hipster Conservative“ skaičiau
įdomų straipsnį apie hipsteriškumo pabaigą,
kuriame prisiminama neišsipildžiusi sociologų ir
politologų pranašystė apie istorijos pabaigą.
Vietoj istorijos pabaigos idėjos keliama kita –
apie kultūros pabaigą, kurią įkūnija hipsteriai,
kaip tezės (pokario JAV „Amerikietiškos
svajonės“) ir antitezės (septinto dešimtmečio
studentiškų neramumų ir kultūrinės kovos)
sintezė, kurios ironijai jau nebėra ribų. Po šio
pasažo norėtųsi paklausti dviejų dalykų:
1) Ar hipsteriai yra linkę savo kultūrine ironija
kovoti prieš save pačius? Gal tai sutampa su
Jūsų įžvalgomis apie šią socialinę grupę?
2) Dabartinis mūsų visų bendravimas gali būti
pavadintas hipsterizuotu dėl ironijos pertekliaus
kasdieninėje kalboje. Tai lyg ir vestų į uždarą
ironijos beprasmybės ratą. Duotojo straipsnio
autorius siūlo naudoti post-ironiją kaip vaistą
šiai būklei. O ką pasiūlytumėte Jūs? Gal verta
nedaryti nieko ir šita idėja yra perspausta?
A.U.: 1) Taip, buvimas hipsteriu yra sintetinis
pasirinkimo laisvės variantas tinginiui ir bailiui.
Tai yra dvigubai, trigubai, keturgubai ironiška. Lyg
veidrodžiai, kurie vienas kitą atspindi iki
begalybės. Hipsteris neneša nei informacijos, nei
vertybės, nei metodo ar priėjimo.
2) Ironijos tikrai nėra per daug. Bent jau
Lietuvoje. Kur nors Kalifornijoje, protinguose
žurnaluose, galima užčiuopti persisotinimą ironija,
iš kurio kyla tokios paskatos. O Lietuva tebėra,
atsiprašau, maža agrarinė valstybė, tai yra
apgyvendinta negudrių kaimiečių, kuriems viską
reikia pirštu parodyti. Kur jau ten post-ironija.
Jiems net puodeliai „Duskit Pavidolei“ yra per
sunku, kas antras rašo, kad ten klaida.
Apie bendrą gluminimo ir ironijos kontekstą rašiau
čia . Rašytojai-alkoholikai, verkiantys apie Vilniaus
destrukciją nuo pinigų, net jie, protingi žmonės, nė
trupučio prie ironijos nepriartėja.
D.S.: Tie, kurie sunkiai pagauna ironijos gaidelę
(ar vištelę), yra lengvos aukos informacinio karo
kontekste. Šiuo metu lietuviškuose internetuose
vyksta dideli pokyčiai – imama žaisti atviromis
kortomis. Vieni baksnoja į ekspertai.eu
fenomeną, Matrica Lietuvoje FaceBook paskyrą ir
neaiškius žemaičių pareiškimus Putinui ir
Obamai, kiti įžvelgia korumpuotą klaną,
tiesioginės demokratijos trūkumą ir neigiamai
vertinamą teisinę valstybę. Kaip reiktų šviesti
visuomenę, kad jie imtų suprasti pavojus ir
ironiją? Kur slypi šaknys to, kad jiems
teisingiausi atrodo primityviausi bandymai
aiškinti?
A.U.: Gal labai paprastas atsakymas, bet
visuomenė gali būti apšviesta švietimu. Per
kontaktus su protingomis mintimis. Čia aš
matyčiau tokius žingsnius. Pirmiausia reikia
suvokti, kad ironijos supratimas, daugiasluoksnis
mąstymas, judami stebėjimo kampai yra ne
įgimtas įgūdis. Tai išmoktas elgesys. Antra, reikia
suvokti, kad mokyti galima visus, bet ne visi
išmoks. Reikia nusistatyti siekiamybių ribas
(atlikti scoping’ą), nes jei planas bus per daug
išplėstas, iš to nieko gero nebus, tik nusivylimas.
D.S.: Sumažinant mastelį nuo Lietuvos iki
Vilniaus, dažnai pažymite, kad mėgstate Vilnių ir
jo Senamiestį, keliate daugybę miesto nuotraukų
į FaceBook. Kaip keičiasi Vilnius šiandien – ar
turistų srautai keičia miesto ir miestelėnų veidą?
O gal jis lieka toks pats, su mitologiniais
pirmakursiais derinančiais kojines ir sandalus
(šie tampa realybe kiekvieną rugsėjį), kurie vis iš
naujo pramiešia miesto populiaciją?
A.U.: Vilnius nekeičia savo esmės, niekaip ir
niekada: nauji žmonių srautai liejasi, kaip lietus
per grindinį, ir nieko iš esmės neužkabina. Jį
keičia tik gyventojai. Jūsų minėti pirmakursiai
studentai pradeda daryti įtaką, kai jie jau pasidaro
miesto gyventojais, o iki tol – ne. Tai visada buvo
Vilniaus savybė. Jis priima ne iškart, bet kai jau
priima – tai amžiams.
Į Facebook tiek nuotraukų dedu, nes negaliu
susilaikyti. Jaučiuosi, kad Vilniui esu skolingas,
tiek metų jo nefotografavęs.
D.S.: Ir pabaigai klausimas, kuris gali būti tiek
sunkus, tiek lengvas: kuo Andrius Užkalnis yra
panašus į sociologą ir kodėl Lietuvai reikia
sociologų?
A.U.: Aš ir esu sociologas, tik nediplomuotas. Aš
stebiu elgesio tipus ir reakcijų dėsningumus ir
apie juos kalbu. Mano stebėjimas yra labiau
empirinis, nei profesionalių sociologų, ir mano
metodai yra paties sugalvoti ir pritaikyti, bet nuo
to jie ne mažiau vertingi. Taip, manau, kad mums
visada reikia kažko, kas mums pasiūlo įžvalgų
apie pačius save ir savo elgesį, net jei su
dauguma tų įžvalgų nesutinkame.