Vienuolika draugiškų patarimų fuksams

Vilniečiams (turbūt ir kauniečiams bei klaipėdiečiams) pabambėti, kaip rugsėjį miestą užplūsta laukiniai fuksai, yra tokia pat sporto šaka, kaip keiksnoti valdžią. Ir nors aš Vilniuje gimiau ir užaugau, taigi, net ir būdama fuksė, buvau palyginti „naminė“, gerai prisimenu save, o taip pat matau ir kitus žmones, kuriems studijų ir savarankiško gyvenimo pradžia - lyg ir džiugi, lyg ir triukšminga, bet kartu nerami, jaudulinga, net baisi. Todėl ir tuos „laukinukus“ man norisi pasitikti svetingai ir draugiškai, ne piktintis jais, o paploti per petį, pasveikinti ir šį bei tą bičiuliškai patarti.

Tiesą sakant, nežinau, ar patarsiu čia ką nors naujo ir negirdėto, bet kažkodėl manau, kad man pačiai būtų pravertę, jeigu kas tokių patarimų būtų išsakęs aiškiai ir vienoje vietoje.

1. Dalyvaukit visur.

Fakultetų skelbimo lentos tuojau bus užpildytos skelbimais, kad naujų narių ieško chorai, teatro trupės, sporto komandos ir kitokie būreliai. Nueikit į visus, kurie jums bent kiek įdomūs ar aktualūs - paskui atsirinksit, ką lankyti nuolat, kur užsukti tik retkarčiais, o ką visai mesti. Eikite savanoriauti į Jaunimo liniją, Betaniją ar Paramos vaikams centrą.

Jei lankote bažnyčią, po Mišių naujojoje parapijoje drąsiai prieikite prie klebono, prisistatykit, papasakokit, ko čia atvažiavot - padorus klebonas tikrai suskubs pakviesti prisijungti prie kokios nors parapijos veiklos.

Visi tokie sambūriai geriausiai padeda susirasti draugų ar pažįstamų, ypač vyresnių ir labiau patyrusių, o ne tik tokių pat fuksų, kaip jūsų kursiokai, įleisti šaknis naujame mieste, praplėsti akiratį ir pabaigti suaugti, be to, gali būti, kad daugiau niekada gyvenime neturėsite tiek laisvo laiko, kurį galėtumėte skirti visokiems pomėgiams - naudokitės tuo dabar, kitaip paskui gailėsitės.

2. Neįsitaisykit blogų įpročių.

Dauguma fuksų pasijunta lyg nuo grandinės nutrūkę, o tada labai lengva leistis nešamam srovės - tik kad dauguma srovių mieste vis dėlto teka į kanalizaciją. Jeigu kitą dieną reikia į paskaitas ar, juo labiau, į egzaminą - alkoholio visai nelieskit.

Jeigu nesate tikri, kad jo nepadauginsit kitomis dienomis, turėkit su savim tik tiek pinigų, kad užtektų vienam ar dviem mėgstamiems gėrimams, o ne kalnams bambalių ir litrui starkos. Jeigu nerūkot, nepradėkit rūkyti. Tiesiog nepradėkit. Jeigu rūkot, gal vis dėlto meskit, juk brangiai kainuoja. Jeigu kas nors „plote“ ar klube išsitraukia žolės ar „ratų“ - geriausia iškart eikit iš ten. Kažkodėl blogų dalykų iš draugų ir „draugų“ lengviau išmokti, negu gerų.

Bet ir ne taip rizikingai: neįpraskit maitintis vien šaldytomis picomis. Puikiai žinau, kad toks paprastas dalykas, kaip gaminti maistą, kuris jūsų mamai, regis, pavykdavo savaime, be jokių pastangų, iš tikrųjų yra painus ir sudėtingas, reikia daug planuoti, skaičiuoti, gaišti laiką, nepamiršti apsipirkti. Aišku, kad šaldyta pica paprasčiau.

Bet verčiau įpraskit suvalgyti dienos pietus fakulteto valgykloje - jie nebus labai brangūs, o šitaip sykį per dieną gausite galbūt mamos virtuvei neprilygstančio, bet daugiau ar mažiau žmoniško šilto maisto. Pusryčiams ir vakarienei pasidarykit sumuštinį ar išsikepkit kiaušinienės.

Žinoma, leiskite sau pašokti iki paryčių ar romantiškai pasivaikščioti po naktinį miestą, bet pasistenkit nepamiršti kartais išsimiegoti. Laiku atsigulkit, jeigu rytą reikės anksti keltis, o jeigu vis dėlto teko patirti miego stoką - pasistenkite atsigriebti per artimiausias porą dienų.

3. Mokykitės.

Banalu, bet tiesa. Studentiškas gyvenimas gali būti toks intensyvus, kad net pamiršti, jog iš tikrųjų juk turėtum mokytis, o ne tik pramogauti ir užpildyti laisvalaikį turininga veikla. O dar lankomumas neprivalomas (ar bent jau jo niekas „nežymi“), o dar kontroliniai (oi, atsiprašau, kolokviumai) tik kokį kartą per semestrą, o semestro galas juk dar taip toli.

Žinau, visi pasakoja anekdotus apie tai, kaip studentas viską išmoksta paskutinę naktį - bet iš tikrųjų juk ne. Juk jau laikėte brandos egzaminus mokykloje - ar jiems būtumėte įstengę pasiruošti paskutinę minutę? Verčiau jai visko ir neatidėkit. Stenkitės nepraleisti paskaitų, jei užduota namų darbų - juos padarykit. Ir pasidžiaukit tuo, kad bent šis tas jūsų gyvenime ne taip jau ir baisiai pasikeitė.

4. Paskambinkit mamai.

Ir jums, ir jūsų tėvams dabar sunkus metas. Jums reikia išmokti bendrauti ir mylėti vieni kitus kaip suaugę žmonės, o ne kaip vaikas ir jo tėvai. Galbūt drovu prisipažinti, kad pasiilgstat tėvų ir namų - tai ir neprisipažinkit niekam, išskyrus pačius tėvus (net jei nesate pratę sakyti tokių dalykų, patikėkit, tėvai jeigu ir nustebs, tai tik maloniai.)

Paskambinkit tėvams bent porą kartų per savaitę, papasakokit, kaip sekasi, su kuo bendraujat, kas nutiko įdomaus ar gero, ir niekada neslėpkit, jeigu turit sunkumų - iš nieko kito nesulauksit tokios besąlygiškos pagalbos, net jeigu prieš tai gausit velnių. Tėvams bus ramiau, jeigu jie ŽINOS, kur jūs esat ir ką veikiat, o ne PRISIGALVOS, kad jus išmetė iš universiteto, jūs trankotės su niekam tikusia kompanija arba jus pagavo prekeiviai žmonėmis.

Taip pat priimkit ir išklausykit tėvų jausmus - jiems irgi nelengva susitaikyti su tuo, kad vaikas užaugo ir dabar sugeba gyventi be jų. Niekada neatsisakykit stiklainio uogienės iš namų (pasidalysit su kambario draugais, nebijokit) ir šiukštu neįsitaisykit įpročio neatsiliepti, jeigu skambina tėvai - jiems nieko nėra baisiau. Verčiau trumpai pakelkit ragelį ir pasakykit (fone visiems, žinoma, bliaunant „TAU GEEEEEEEEERT!“), kad negalit kalbėti ir paskambinsit vėliau - tik būtinai paskambinkit.

5. Išmokit skaičiuoti pinigus.

Kuo greičiau išmoksit, tuo mažiau turėsit rūpesčių dėl jų. Nežinau geresnės sistemos už pačią paprasčiausią: sudėti visas savo turimas pajamas (pavyzdžiui, stipendiją ir sutartą sumą, kuria jus parems tėvai), iš jų atimti nuolatines išlaidas (už telefoną, nuomą ar bendrabutį ir panašiai - visas tokias sąskaitas, beje, apmokėkit kuo greičiau, nes kitaip joms kažkaip vis netyčia ima ir nelieka pinigų), o kas liko, padalyti iš keturių ir stengtis kas savaitę tos sumos neviršyti. Beje, jeigu tik įstengiat, kas mėnesį bent simboliškai, bent kokius 20 litų pasidėkit į taupomąją sąskaitą (be kortelės) - patikėkit, labai tuo apsidžiaugsit, kai labai labai užsinorėsit bilieto į trijų dienų muzikos festivalį.

Kreditinės kortelės tinka atsiskaitant už didelius, gerai apgalvotus pirkinius (pavyzdžiui, kompiuterį ar lėktuvo bilietus), jų būtinai reikia rezervuojant viešbučius užsienyje ar apsiperkant internetu, kartais, jei niekaip kitaip neišeina, jomis galima padengti netikėtas išlaidas (pavyzdžiui, mašinos remonto), nors tokioms vis tiek būtų geriau turėti santaupų „juodai dienai“.

Kasdienėms išlaidoms kreditinėmis kortelėmis nesinaudokit. Nepamirškit, kad tie pinigai - ne jūsų, jie jums tik paskolinti. Nesiskolinkit be reikalo.

Greitieji kreditai yra gryniausias blogio įsikūnijimas, ir apie juos nė negalvokit net ir didžiausios nelaimės atveju. Rimtai. Geriau jau prasiskolinti pusei „barako“.

Išmokit pasakyti „man per brangu“. Žinau, nesmagu ir nelengva - net ir man ligi šiol nesmagu ir nelengva. Bet iš tikrųjų viskas daug paprasčiau, negu jums atrodo: žmonės dažniausiai nežino, kas jums per brangu, kol jiems to nepasakote. Kai draugai kviečiasi į kiną, jie nemėgina pasipuikuoti savo turtais prieš jus, vargšą, jie tiesiog nori pažiūrėti su jumis filmą. Jeigu jums per brangu, patikėkit, jie tikriausiai per daug nesispyriodami sutiks pažiūrėti filmą namie.

6. Nebūkit kaimiečiai mėšlinais batais (atsiprašau už spalvingą leksiką).

Visai nenoriu jūsų išjuokti ir nemanau, kad žmogaus vertė matuojama jo gimtojo miesto ar miestelio dydžiu. Bet kaimietį nuo miestiečio tikrai labai dažnai skiria kaip tik nekultūringas elgesys viešumoje - galbūt dėl to, kad miestiečiai įpratę gyventi ankščiau, labiau susigrūdę, ir todėl lengviau išmoksta atsižvelgti vieni į kitus - ir kaip tik tai turi galvoje vilniečiai, šaipydamiesi iš laukinių fuksų. Štai keli tokio elgesio pavyzdžiai, su kuriais spėjau susidurti vien šiais metais:

* Nesignalizuokit iš mašinos merginoms gatvėse, neužkabinėkit žmonių parkuose ir neskriauskit mažų vaikų. Negi rimtai manot, kad pasignalizavę tą merginą suviliosit? Negi rimtai manot, kad tą keistuolį parke perauklėsit? Negi rimtai manot, kad tiek įbauginsit tą vaikiuką, kad jis staigiai išmoks nesipainioti jums po kojomis?

* Sportinė apranga tinka iškyloms į gamtą ir, žinoma, sportui. Kasdien į paskaitas per daug puoštis gal ir nereikia, bet jei jau norit atrodyti „paprastai“, verčiau įsitaisykit džinsus, porą megztinių ar bliuzonų ir neutralios spalvos patogius batus. Apie asmens higieną neturėčiau nė užsiminti - o užsiminti tenka, pasivažinėjus 2-ojo maršruto troleibusais ir pauosčius jų aromatų.

* Viešose vietose (ypač, beje, viešajame transporte) telefonu kalbėkit trumpai. Ilgesnius pokalbius palikit toms vietoms, kur svetimi žmonės negirdės, koks kvailas jūsų dėstytojas, dėl ko susipykot su vaikinu ir kada atvažiuosit aplankyti mamos. Beje, kai įsijautę šnekučiuojatės su draugais ar draugėmis, taip pat apsidairykit, ar netyčia jūsų ne savo noru nesiklauso visas autobusas ar kavinė. Juk ir patys nenorit būti lyg aktoriai scenoje.

* Vairuodami laikykitės eismo taisyklių. Didesnio miesto gatvės judresnės, nėra tuščių keliukų, kur galėtumėt „prasinešti“ iš širdies, be to, daug daugiau pėsčiųjų ir dviratininkų, kurie kartais būna, pripažinkime, tikrai žiopli. Neprisišaukit nelaimės nei sau, nei kitiems.

7. Nepamirškit žmonių iš savo senojo gyvenimo.

Jūsų gyvenimas taip stipriai pasikeitė, kad galite netyčia prarasti ryšius su tais, kurie anksčiau jums buvo iš tikrųjų svarbūs. Sutarkite, pavyzdžiui, kartą per mėnesį susitikti su buvusiais klasės draugais, kurie studijuoja tame pačiame mieste, rašykite laiškus tiems, kurie išvažiavo kitur. Kai nuvažiuojat aplankyti tėvų, susitikit ir su senais draugais, nueikit į senąją mokyklą pas mylimiausius mokytojus.

Pasikvieskit savaitgaliui į svečius jaunesnius brolius, seseris, giminaičius ar draugus iš gimtojo miestelio - jūs galėsit prieš juos pasijusti tokie dideli ir suaugę, o „mažiams“ bus drąsiau, kai patys paseks jūsų pėdomis. Ir niekada nepamirškit močiutės gimtadienio. Kai jos nebebus, jį visada prisiminsit.

8. Domėkitės savo būsimąja profesija.

Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris, baigdamas mokyklą, teisingai įsivaizdavo savo pasirinktas studijas ir darbą. Dažniausiai tik kažkaip miglotai nujauti, kur širdis linksta, bet kai pradedi mokytis, daug kas ima atrodyti kitaip. Pažįstu ne vieną, skubotai metusį mokslus, bet vėliau iš tikrųjų taip ir nebaigusį jokių kitų. Todėl verčiau neskubėkit ir įsigilinkit. Universitetuose nuolat vyksta visokių renginių, konferencijų, viešų paskaitų - eikit visur, visko klausykit, drąsiai klausinėkit dėstytojų, jeigu išgirstat ką nors, ko nesuprantat.

Dauguma universitetuose dėstomų dalykų yra platūs, juose daug vietos siauresnei specializacijai ar interesams - ieškokit, kas jums įdomu. Ir jokiu būdu nesitikėkit, kad viskas bus vienodai įdomu. Kai ką tiesiog reikės išmokti, išlaikyti egzaminą ir džiaugtis, kad daugiau nebeteks su tuo susidurti. O kartais visai netikėtai paaiškės, kad sritis, kuri jums atrodė nuobodi ir nesuprantama, iš tikrųjų labai susijusi su kita, jums įdomia ir brangia sritimi.

Didelė laimė yra turėti bent vieną kitą dėstytoją, kuris parodo dėmesį savo studentams, o ne tik atbamba, ką reikia užsirašyti. Jeigu radote, kas jums įdomu, susiraskit toje srityje dirbantį dėstytoją ir pasiprašykit, kad jis vadovautų jūsų kursiniam darbui ar šiaip priimtų jus į talką kokiame nors projekte. Gali būti, kad iš to nieko neišeis, bet jeigu išeis, pamatysit, tai labai branginsit.

Taip pat pasiieškokit renginių mieste, kur galėtumėte pamatyti savo profesijos „žvaigždes“, gal net su jomis susipažinti. Visa tai prideda spalvų jūsų profesinio gyvenimo kontūrams. Ir net jei viską išbandėte, o vis tiek jaučiatės ne savo vietoje - mokslus verčiau pabaigti. Galėsite pasirinkti kitą specialybę magistrantūroje, o šiaip jau apskritai neverta įsivaizduoti, kad dabar jau visą gyvenimą užsiimsite kokiu nors vienu dalyku. Universitetas jums suteikia išsilavinimą, o ne profesiją.

Beje, kalbant apie profesiją - žinau, kad žmonės apie tai mąsto įvairiai, bet aš manau, kad studentui sveika kuo ilgiau nedirbti. Jei tik tėvų finansai leidžia, nedirbkit išvis - bent iki kokio trečio kurso, kai truputį sumažėja paskaitų.

Nesutikit su darbo grafiku, dėl kurio turėtumėte nuolat praleidinėti paskaitas - tikrai yra darbų lanksčiu grafiku arba tiesiog vakarais ir savaitgaliais. Ir jei jau būtinai turite ieškoti darbo, pasistenkit, kad jis būtų kuo labiau susijęs su jūsų būsima profesija - taip jis papildys mokslus, o ne trukdys jiems. Tokių studentams tinkamo darbo pasiūlymų dažnai gauna fakultetai ir katedros - kartais jie kabo skelbimų lentose, o kartais reikia specialiai užeiti pasiklausti. Dėstytojo rekomendacija darbdaviui, beje, visada yra didelis privalumas.

9. Neužsidarykit akiračio.

Jei gerai sutariate su kambarioke, nereiškia, kad su ja turite vaikščioti ir į tualetą. Jūsų didžioji studentiškoji meilė visai nebūtinai taps būsimų jūsų vaikų tėvu ar motina. Stenkitės bendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis - su vienais eikite šokti, su kitais į parodą, su trečiais pasitarkit, kai ko nors nesuprantate per paskaitas. Kitaip netikėtai pastebėsite labai mielą ir simpatišką žmogų per diplomų įteikimą - o tada jau bus sunku artimiau susidraugauti.

10. Išnaudokit naujas galimybes.

Tėvų namuose niekas nemėgo knygų? Studento pažymėjimas atidaro duris į didžiules bibliotekas. Niekada nemėginot sportuoti? Universitetuose dažnai būna sporto salė, kuria gali naudotis studentai, o miesto sporto klubuose galioja daugybė visokių studentiškų nuolaidų. Mažame miestelyje nebuvo teatro ar dailės galerijos? Pažadėkit sau po vieną kartą nueiti į dramos spektaklį, operą, baletą ir klasikinės muzikos koncertą - jeigu nepatiks, daugiau nevaikščiokit, bet ką gali žinoti, gal kas nors net LABAI patiks. Paskirkit, pavyzdžiui, šeštadienio priešpietę ir stenkitės pamažu aplankyti kuo daugiau naujojo savo miesto parodų, muziejų ir galerijų. Nes jūsų amžiaus žmonės dažniausiai dar patys nežino, kas jiems įdomu ir patinka, o nepabandęs juk nesužinosi.

11. Nebijokit.

Žinau, lengviau pasakyti negu padaryti. Aišku, kad jums baisu. Bet žinokit, kad nuo bijojimo baimė auga, o ne mažėja. Kuo ilgiau bijosit kur nors nueiti, kam nors paskambinkit, ką nors išmėginti, tuo darysis baisiau.

Verčiau pasistengti nusiteikti, kad pasaulis, nepaisant visokių nesklandumų ar ir didesnių nelaimių, yra gražus ir įdomus, o dauguma žmonių - geri ir draugiški. Verčiau būkit smalsūs, o ne pikti nuo per didelės baimės. Verčiau būkit nuolat užsiėmę, o ne nusiminę, kad taip labai visko bijot. Ir visų pirma įsidrąsinkit prašyti pagalbos, kai jos prireikia - draugų, dėstytojų, tėvų.

Tie, kas miestus vadina „betono džiunglėmis“, klysta. Ne džiunglėse gyvenam. Kai tiek žmonių aplink, negi gali likti vienas nelaimėje?